Medus surūgo! Kodėl?
Ne, ne, ne mūsų medus surūgo! Mūsų tokios nelaimės kol kas neaplankė!
Šį klausimą praėjusią savaitę man uždavė bityno kaimynė, miela moteriškė, mokanti kepti kibinus ir šimtalapius. Pirmoji reakcija – plačiai išplėstos mano akys ir išspaustas klausimas: „Mano ???…“. „Ne, ne!“, – nuramino kaimynė, – „draugei surūgo, tai prašė paklausti profesionalų. Gal ne taip laikė, gal nešvariu šaukštu kabino?“
Lengviau atsikvėpęs išaiškinau visas subtilybes, kodėl kartais taip nutinka, o vėliau pagalvojau, kad gal šią temą verta aptarti ir svetainėje.
Taigi, kodėl vis tik taip atsitinka? Priežastis labai paprasta – medus pernelyg drėgnas. Ar dėl to gali būti kaltas pirkėjas? Dažniausiai ne. Na, žinoma, nekalbu apie atvejus, kai į medų pripilama vandens arba kai atviras indas su medumi laikomas drėgname rūsyje. Visais kitais atvejais – laikant medų šilumoje, kabinant nešvariu arba aplaižytu šaukštu, gal net pirštais – medus tikrai nesurūgs. Medus pasižymi konservuojamosiomis ir netgi antiseptinėmis savybėmis, ir tokios smulkmenos jam tikrai nepakenks.
Kas dėl to kaltas?
Na, jei medaus valgytojai nekalti, tai belieka kaltinti bitininką? Teigiamas atsakymas nebūtų visiškai teisingas. Šioje vietoje teks šiek tiek nukrypti ir pasiaiškinti, iš kur ta drėgmė meduje iš viso atsiranda. Reikalas gana paprastas. Nektaras, kurį bitės neša iš žiedų, yra visiškai skystas ir saldus vandenėlis. Avilyje bitės iš nektaro garina vandenį tol, kol nektaras sutirštėja iki medaus konsistencijos. Nektare būna apie 50–70 % vandens, o meduje jo yra 16–20 %. Kad lengviau būtų įsivaizduoti, tai procesas labai panašus į uogienės virimo būdą, vadinamą kol sutirštės, tik bitės nenaudoja tokios aukštos temperatūros, o labiau pasikliauna savo sparnelių sukeltu vėju avilyje. Bitės puikiai žino, kiek reikia tą nektarą garinti, kad medus žiemą nesurūgtų.
Bitininkai, deja, kartais ima ir apsirinka: paima korius, kuriuose dalis nektaro jau pakankamai sutirštinta, o dalis dar ne. Taip kartais 
atsitinka, kai medaus išėmimo dieną vyksta geras medunešis, ir įsismaginęs bitininkas antroje dienos pusėje kartu su medumi išima šviežiai suneštą saldų vandenėlį. Tai, turbūt, dažniausia bičiulių klaida. Nuotraukoje matomas korio fragmentas, kuriame baltu vašku uždengtos (bitininku žargonu – užakiuotos) korio akutės su jau subrandintu medumi, o atviros – skirtos nešti naujam nektarui. Jose gali būti ir vandenėlio.
Nepilnai subrandintas medus
Kitas atvejis, už kurį bitininką jau verta barti – noras kuo anksčiau turėti šviežio medaus, anksčiau už kaimyną atsisėsti turguje su šių metų medumi, ką tik iš avilio. Tuomet rizikuojama paimti ne visiškai subrandintą medų, tikintis, kad jis gal jau nerūgs.
Tai štai, grįžtame prie klausimo, ar dėl surūgusio medaus kaltas bitininkas. Iš esmės – taip. Tik kartais tokių nesėkmių atsitinka ir labai patyrusiems. Štai, prieš metus vieno žinomo Lietuvos bitininko, iš kurio esu labai daug išmokęs ir gerbiu jį ne tik kaip bičiulį, bet ir kaip asmenybę, medus ėmė ir surūgo… Daugiau negu 20 metų viskas buvo gerai, ir še tau… Sąžiningam bitininkui tai didžiulė nelaimė: jei klientai ir nepabėgs, tai šiokių tokių abejonių neišvengiamai atsiras, konkurentams ir nedraugams bus gera proga pasišaipyti, o ir pačiam – nors skradžiai žemėn prasmek…
Taigi, mano išvada būtų tokia – dėl surūgusio medaus bitininkas kaltas, bet kartais jis vertas indulgencijos. Jei Jums, neduok Dieve, taip atsitiktų, siūlyčiau nesikuklinti ir apie tai pranešti savo bitininkui. Sąžiningas bitininkas tikrai Jums už tai bus dėkingas, nes turės galimybę iš anksto perspėti kitus klientus apie nelaimę ir, aišku, pakeis netinkamą medų į gerą.
Ką su tokiu medum daryti?
Ką daryti su rūgstančiu medumi? Neskubėkite jo išmesti! Jį galima naudoti kepiniams arba gėrimams gaminti.
Beje, jei manote, kad rūgsta tik skystas medus, labai apsirinkate. Būna, kad kietas, susikristalizavęs medus, ramiai gulintis kibire mėnesį ar daugiau, staiga pradeda pūstis ir lipti per kraštus. Tai – tikras požymis, kad laikas skaityti šį mano straipsnelį. 🙂