Vos prieš keletą metų tokio klausimo niekas ir nekeltų, tačiau šiomis dienomis, vis labiau plintant žaliavalgystės ar kitoms, skatinančioms žmogų gyventi santarvėje su gamta, idėjoms toks klausimas darosi vis dažnesnis ir aktualesnis. Tiesą pasakius vienareikšmiškai į jį atsakyti gana keblu. Visiškai suprantama, kad bitės tikrai neneša medaus specialiai žmogui. Tas medus iš jų atimamas. Taip pat, kaip atimama gyvybė fermų augintiniams, kaip nurenkamos augalų sėklos, vaisiai skirti tų augalams daugintis ir panašiai. Klausimas kiek žalos žmogus padaro gamtai, o konkrečiau bitėms atimdamas tą medų?
Bitės medų neša mums?
Trumpa bičių ir žmogaus „santykių“ istorija būtų tokia – atradęs, kad medus yra ne tik puikus energijos šaltinis, vaistas bet dar ir labai skanus, pirmykštis žmogus (o greičiausiai – jo protėviai) medaus prasimanydavo medžioklės principu: atradę drevę tiesiog ją išplėšdavo, medų pasiimdavo, bitės žūdavo. Vėliau, supratęs, kad taip „medžioti“ pernelyg sudėtinga ir neekonomiška, žmogus pradėjo ieškoti ir rado būdų, kaip bites paversti naminiu gyvūnu. Taigi, bitės pakeitė savo statusą iš „laukinio žvėries“ į „naminį gyvulį“. Na, tarkime, tapo melžiama karve.
Žalioji ideologija
Trumpam grįžkime prie „santarvės su gamta“ klausimo: ar šiame evoliucijos žingsnyje žmogus jau pradėjo galvoti apie bičių gerovę? Tikrai ne, tik apie savo. O bitėms nuo to pasidarė geriau? Tikrai taip – užuot pražudytos jos „įgyjo teisę gyventi“. Taigi, tolimesnė istorija tokia, kad žmogus išmoko atlikti selekciją ir keisti gyvosios gamtos atstovų savybes sau palankia linkme. Atkreipkite dėmesi – SAU palankia. Apie bičių gerbūvį niekas negalvoja ir toliau. Deja (o tiksliau – laimei) veikia toks visiems gerai žinomas „lazdos su dviem galais“ dėsnis. Taigi, norėdamas kiek įmanoma ekonomiškiau bitininkauti žmogus buvo tiesiog priverstas ieškoti kompromisų, kurie būtų kažkiek priimtini ir bitėms. Vienas iš tokių pokyčių – gerokai padidėjęs bičių produktyvumas. T.y. bitės pradėjo gaminti tiek medaus kiek joms nereikia. Šiandieninės bitininkavimo technologijos leidžia bitėms pagaminti 5-8 kartus daugiau medaus, negu joms reikėtų išgyventi žiemą.
Nori nenori ir vėl peršasi palyginimas su karve – nė viena „laukinė karvė“ negamins pieno daugiau negu reikia išmaitinti veršiukui, o štai naminės beveik be perstojo ištisus metus melžiamos. Turbūt jos to nenorėtų, bet kenčia…
Šiais pamąstymais nenoriu pasakyti, kad viskas čia gerai, bitės tiesiog iš dėkingumo aprūpina žmones medumi. Tikrai ne, tik noriu parodyti, kad bitininkų daroma žala gamtai telpa etikos sąvokos rėmus. Kitas žingsnis žalos mažinimo kryptimi beliktų žmonijai išnykti nuo Žemės paviršiaus.